Gal po tų dviejų mugės dienų Šiauliuose, pasiilgto bendravimo su žmonėmis, komplimentų iš kolegų, gal dėl besibaigiančios vasaros, bet taip pirmadienis "pramušė"... nuo pat ryto, su lig perskaityta Antuano de Sent Egziuperi citata feisbuke: "Jis nedrįso sau prisipažinti, kad labiausiai gailisi šios mažos planetos dar dėl vienos priežasties: per dvidešimt keturias valandas galima grožėtis saulėlydžiu tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt kartų “.
Ir lyg vidinę saulę kas būtų "įjungęs". Parašiau elektroninius laiškus, kuriuos vis stumdžiau į šoną, džiaugsmingai išrašiau sąskaitas ( šiaip, tai visada maloni dalis), nulėkiau į pašta išsiųsti užsakymo ( tai visada super džiugu), su šypsena veide sėkmingai perviriau žuvienę nes per ilgai dėliaujau Šiaulių dėlionių foto koliažą, ir kaip pasakytų šefas Manu iš MKR "a bit overcooked but full of ... .love" :)). Vakare nulėkiau į žavingą senamiesčio desertinę, pasiėmiau Vilniaus dėlionių paveikslą "remontui", ir tokia laiminga žingsniavau senamiesčiu. Myliu savo miestą, aš atsigaunu vaikščiodama jo senamiesčiu, man patinka net tos kelios šiukšlės, nes jų daug mažiau nei Londono gatvėse. Patinka gelstantys medžiai, nes jų daug daugiau nei Paryžiuje. Net kai kažkas nerimauja, kad nuseko Vilnelė - man gražu, nes upelio žolės lyg ilgos žalios gijos vilnijančios pasroviui. Man patinka žmonių šurmulys....visos detalės mano mieste man labai gražios.
"Tavo planeta tokia maža,-tęsė mažasis princas,"
Būkit laimingi, matykite gražius dalykus aplink save, tuos tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt saulėlydžių...
Daiva
